Akmenukai ir Rutina

Kai esi vaikas ir tavęs paklausia: „Kuo nori būti užaugęs?“ - visi atsakymai vienodai geri, mieli ir šaunūs. Nors ir klausiantysis žino, kad tu nebūsi formulės 1 bolido vairuotojas, jis neišsiduoda ir šypsosi. Oi kaip gražiai šypsosi. Metams bėgant ir niekam nepastebėjus klausimas tampa konkretesnis: „Kur planuoji studijuoti?“. Ironiška, bet šis klausimas jau turi ir neteisingų atsakymų ir niekas nebešypsos, jei atsakysi: „Formulės kolegijoje“.

Reikia susitvarkyti savo rytus ir nesivartyti lovoje kaip kepančiai dešrelei ant žarijų. Reikia susiplanuoti, kaip rytais išbėgti ir pabėgioti. Reikia, oi reikia... O jau ir mėnesis praėjo ir aš beveik nebekontroliuoju savo dienos. Štai ir ji – Rutina. Jos nepastebėjau tol, kol staiga, vieną dieną, maistas vėl pradėjo ruoštis pats. Stipriai išgyvendamas vieną iš tokių popiečių ir žiūrėdamas į savo pietus (jei aš jų neruošiau, tai ar jie tikrai mano) susimąsčiau – kiek mažai kontroliuoju savo gyvenimą. Tiesa, pirmas savarankiško gyvenimo dienas kiekviena smulkmena buvo kruopščiai apgalvota, bet dabar aš nebegalvoju ir viskas plaukia.

Heraklitas (filosofas, gyvenęs dar prieš Sokratą) teigė, kad toj pačioj upėj žmogus negali maudytis daugiau nei kartą. Tiek upė, tiek pats žmogus jau yra pakitę. Įdomu tai, kad visoms upėms yra būdingas nuolatinis pokytis ir tas pokytis yra reikalingas apibrėžti upei. Net jei tai nėra „ta pati upė“, ji vis dar turi tas pačias ištakas ir žiotis ir vis dar šniokščia taip pat raminančiai (oi kaip aš pasiilgau Vilnelės), kaip ir visada. Nuolatinis pokytis irgi yra būtina sąlyga (bet nepakankama) žmogui. Net jei tai nėra „tas pats žmogus“, jis vis dar turi tuos pačius tėvus ir vis dar gamina tobulus šlapius šokoladinius pyragus (kaip aš jų pasiilgau).

Plaukiančiam mano gyvenime Rutina nėra jau tokia bloga. Tai lyg akmenukai, kurie nusėda upės dugne ir per šimtus metų (na ne metų, o dienų) po trupučiuką yra formuojami. Kai turiu gerą Rutiną, nereikia galvoti apie daugelį dalykų: kada ir ką valgyti, kada mokytis, o kada ilsėtis. Jie visi - nusėdę mano gyvenimo dugne ir, tikiuosi, ten išliks. Tik svarbiausia, su ta maža kontrole, kurią turiu, po trupučiuką šlifuoti akmenukus. Pasistatyti tokį įpročių sodą, kuriame surinksiu visus gražiausius akmenukus iš Nidos pajūrio. Kai sugalvoju, kad noriu kažkokio akmenuko, pavyzdžiui, keltis anksti ryte, kurį laiko tarpą reikia jį prižiūrėti ir stebėti, kad jis nepabėgtų, kad jis nenuriedėtų, kur jam ne vieta. Kartais reikia pakeisti kitų vietas ar net išmesti – jei jau keliesi anksti ryte, tai negali eiti miegoti antrą po vidurnakčio. Ir visas šis procesas reikalauja kantrybės bei užsispyrimo – oi kaip graužia sąžinė, kai lovoje pradedu voliotis kaip dešrelė. Save įsivaizduoju kaip kokį akmenų balansavimo menininką, tik statau savo įpročius ant gyvenimo tėkmės, o ne akmenis ant upės.

Kartais kai kurie akmenukai nuplaukia ir keičiasi ir nieko tu nepadarysi dėl to. Kartais kiti balansuoja akmenukus, o tu jau matai, kaip smagiai jie tykštels į vandenį ir nuplauks kartu su upe. Tada belieka tik šypsotis ir oi kaip gražiai tada reikia tau šypsotis. Metams plaukiant, atrodo, kad viskas pasikeičia, kad jau nebeįlipsi į tą pačią upę ir kad nebereikės šypsotis. Tačiau, o koks siaubas, kai supranti, kad tas akmenukas netykštelėjo. Kas belieka daryti tokioje situacijoje? Nežinau, bet labai džiaugiuosi, kad „Formulės kolegija“ smagiai tykštelėjo ir nuplaukė.

“Compare yourself to who you were yesterday, not to who someone else is today.” -Jordan B. Peterson