Ar meme’as gali paveikti tikrovę?

Prieš maždaug metus pradėjus, bet nepabaigus šitos pupos mane pasiglemžė gyvenimas. Tačiau pradėjęs dygti daigas vis dar tiek pat (jei ne daugiau) aktualus man ir dabar. Prieš maždaug dvejus metus rašiau valstybinius brandos egzaminus, geriau žinomus kaip VBE. Baigiant mokyklą buvo įdomu/smalsu – kaip atrodys tas tikras pasaulis į kurį išeinu, koks bus jo skonis. Taip pat smegenų kamputy knietėjo klausimai: kiek mokyklos suolo pamokos padės man gyventi ir būti žmogumi, ko mokykla dar neišmokė, ko ji išmokyti negalėjo. Na ir štai, prabėgo dveji metai. Neskaičiuoti, bet tikrai gerai išjausti. Dveji metai – čia daug ar nedaug to laiko? Tai 9% mano gyvenimo ir dar neteko susidurti su tikru gyvenimu. Priešakyje, kaip ir stovėjo, taip vis dar stovi ta ateities baimė ir neapibrėžtumas. Tik jų atspalviai kiek kitokie. Tad išvada tokia – visas gyvenimas yra tikras. Visi jo etapai, kad ir kokie nuobodūs ar monotoniški, yra vienodai lygūs, vertingi ir, ko gero svarbiausia –  gražūs.

Mokykloje kartais jausdavausi nemaloniai. Vienas iš tokių atvejų, kai bendraamžiai reikšdavo emociją, kuriai neturiu apibrėžimo, šiais ar panašiais žodžiais: „Kur man realiam gyvenime reikės trigonometrijos? Nebūtų geriau, kad mokykloje mokytų mokėti mokesčių? Tas J. Biliūnas jau užkniso juodai, kam man jis reikalingas?“ Ta prasme kam?? Gi mokykloje TAIP įdomu. Tave moko mąstyti, tyrinėti ir išjausti pasaulį, kas gali būti geriau! Tačiau patylėdavau, gal čia man trūksta kritinio mąstymo ir aš kažko nesuprantu, galvodavau. Dabar, kai nesuprantu pasaulio jau dviem metais labiau, teigiu, kad man viso to tikrai labai reikia savam pasaulyje.

Matematika – reikalas pavojingai arti magijos. Vien kiek laiko praleista kalbant, ką matematikai veikia savo darbe: išranda ar atranda. Ji suteikia galimybę žaisti su realybe. Aprašai tai, ką matai (arba ne), ir keliauji lygčių greitkeliu, kol randi kažką naujo ir iki šiol neregėto. Aprašai žmogaus kūną vektoriais erdvėje. Pritaikai kosinusų teoremą ir bam! Kompiuteris pagauna, kada pritūpei (nes pritūpimas tėra kampas). Turbūt daugeliui nereikės skaičiuoti pritūpimų savo gyvenime. Tačiau be kampų nebūtų tiltų, be trikampių – žaidimų, o be fraktalų – grožio. Tad jei nepažįsti matematikos, ar gali pažinti gyvenimą?

Ekonomika – turiu nedaug, o noriu visko. Nors mokesčiai už neaiškius dalykus mane nustebina kaip ir prieš dvejus metus, ekonomika buvo viena vertingiausių gyvenimiškų pamokų. Konceptai kaip alternatyviosios sąnaudos ir mažėjančios grąžos dėsnis pritaikyti kasdieniame gyvenime yra nuostabūs. Ne, žygis į Trakus man nekainuoja 10€! Eidamas ten aš turiu sumokėti visa sostinės dienos programa. O jei ekstremaliau: studijuodamas užsienyje turiu rizikuoti prarasti savo likusius santykius Lietuvoje. Jei ne ekonomika, kaip priimti sprendimą?

Literatūra – jausmų ir išgyvenimų tyrinėjimas. Ah, ta literatūra... Vienas geriausių patarimų, kurį esu gavęs – literatūrą reikia išjausti. Gi kurdamas menininkas kuria apie tai, kas jam yra svarbu ir vertinga. Jausti tai, ką jautė autorius, yra tikra kelionė laiku. Kokia vertinga gali būti ta kelionė! Žinoti, kad tu nesi vienas toks keistas. Vasarą pradėjau svarstyti, kiek svarbus yra mokslas ir koks pasaulis yra pažinus – galiu skirti 10 savo gyvenimo metų ir mokėti beveik viską, kas žinoma apie kompiuterius. Tačiau ar verta? Prisiminiau Gėtės Faustą, kuris svarstė tą patį klausimą, jautė tą pačią emociją, ir susigraudinau. Jei ne literatūra, kaip tada man išjausti?

Kai mokaisi, išmoksti tik tiek, kiek tau pačiam reikia. Tad jei sakai, jog trikampių nereik, jų tau ir netrūks. Grąžą susiskaičiuosi ir nesupratęs ekonomikos dėsnių, o tiktok‘as dažniausiai trauks daugiau nei knyga. Visada galima praeiti gatvę ir jos nepamatyti. Tačiau save pagavus momente ta gatvė gali tapti vienu gražiausių vasaros akimirkų. Nes Gyvenimas yra būtent ten, kur atiduodi visa save.

"Sustok, akimirka žavinga!" - J. V. Gėtė