Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios

Šie Liūdnų slibinų dainos žodžiai mane lydėjo visus abitūros metus. Ir šimtadienio, ir egzaminų sesijos bei išleistuvių vakaro metu susimąstydavau apie juos. Tam, kad mokyklos baigimas tikrai būtų ko nors pradžia, sugalvojau pagaliau (po visų metų planavimo) susikurti savo tinklapį ir pradėti savo blogiuką.

Mokyklos baigimas tikrai buvo vienas ryškiausių šios vasaros (tikiuosi, kad ir mano gyvenimo) įvykių. Tad turėdamas minutėlę laisvo laiko „Rimi“ parduotuvės eilėse ar troleibusuose, kurie gaminti dar Čekoslovakijoje, savęs klausdavau: „Titai, kaip jautiesi baigęs mokyklą?“. Diskusijos su savimi dažniausias susitarimas budavo: „Nežinau ir nežinau, kaip galėčiau sužinoti“. Panašiu sutrikimo vėjeliu dvelkė ir visi pokalbiai su bendraamžiais. Tas vėjelis atnešė išvadą, jog tokia jau ta jauno žmogaus dalia – mokaisi 12-a metų visokiausių matematikos daugybų, anglų laikų, literatūros srovių, o išėjęs į pasaulį jautiesi tuščiai. Na gal žodis „tuščias“ blogai nusako esmę, ne tuščiai, o „gimus iš naujo“ ir į šį naują gyvenimą atsineši visas savo išmoktas pamokas ir patirtas patirtis. Tu žiūri į šį naują, netgi drįsčiau pavadinti, absurdišką gyvenimą, ir bandai visais tau žinomais būdais jį suprasti: iš vienos pusės knibinėji pagaliuku, iš kitos bandai pritaikyti liestinės lygtį, bet niekaip negali rasti to susikirtimo taško. Taško tarp tavo regimo ir suvokiamo pasaulių funkcijų. Tokia ir bus šio tinklaraščio paskirtis: chronologine tvarka išsaugotos mintys apie mano gyvenimo pamokas ir patirtis, kurios, labai tikiuosi, bus naudingos ir įdomios ne tik ateities man, bet ir dabarties jums.

Rašyti mokyklos suole daugiausia teko per lietuvių literatūros pamokas. Dar atsimenu, kad mokykloje rašydavome rašinius. Be daugybės kitų reikalavimų buvo privaloma remtis bent vienu privalomu autoriumi ir parašyti ne mažiau nei 500-us žodžių. Pastarąjį sunkiai suprasdavau: „Kodėl 500? O ne 400 ar 800?“. Visgi per daug galvos nesukdavau: pasakė tiek tai imu ir rašau. Sunku nebuvo, o rašyti patikdavo.

Dalyvavau tokioj kūrybingumo mokykloje, kurią veda Kristupas Sabolius ir Tomas Ramanauskas (tikrai verta pasidomėti jais ir jų mokykla). Iš jos atsimenu vienintelį dalyką (jei atsimenu tik vieną tai galimą suregzti svarų argumentą, kad jis buvo svarbiausias), kad kūrybiškumui būtinai reikia ribų. Tik esant apribojimams žmogus gali galvoti kūrybiškai ir tuos apribojimus apeiti. Šias interneto rašliavas aš laikau savo kūryba, tad joms irgi reikia ribų. Taigi per daug galvos sau nesuku ir išsikeliu kartelę, kad mano blogiukai susidarys iš ne mažiau nei 500-ų žodžių.

Pagaliau mano sugalvotas rašymo planas leidžia pasidalinti savo gyvenimo nuotrupomis. Nuo spalio pradėsiu mokytis Newcastle University Computer Science. Universitetas yra Anglijos šiaurėje, o studijų programą vadinu ”informatika“, nes tariant „kompiuterių mokslas“ jaučiuosi nemaloniai. Panašų jausmą jaučiu žodį „telefonas“ pakeisdamas į „tapšnoklis“, nerekomenduoju. Jausčiau tik menką diskomfortą dėl važiavimo į užsienį, tačiau turime pasaulinę pandemiją, kuri dalykų tikrai nelengvina. Negana to, mano universitetą nulaužė ir blogi berniukai galimai turi mano duomenis, kurie gali atsidurti dark web‘e. Tai esu ne tik studentas, amžiaus pandemijos liudininkas, bet ir XXI a. įkaitas, išties, naujų pradžių metai. Beje, ar minėjau, kad į universitetą važiuoju mokytis “informatikos“? Dėl tokių gyvenimo peripetijų jaučiu didesnį diskomfortą nei man būtų įprasta. Tačiau paklausiu savęs „ką aš galiu padaryti dėl visos šitos suirutės“ ir geriausią atsakymą randu amerikiečių teologo Reinhold‘o Niebuhr‘o: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

“Mylėkime pabaigas, pabaigas nes jos yra pradžios tik pradžios Deja to nežinom pamirštam mes ir jos mums atrodo negražios”