O labiau nori ar bijai?

Klausė manęs mano vaizduotė stovint prie vartų bei lipant į lėktuvą. Tikrai buvo ir vis dar yra ko bijoti – skrendu į naują šalį, naują aplinką. Jei tuo momentu būčiau buvęs J. Savickio novelių veikėjas, būčiau buvęs Žiogas, keliaujantis iš miesto į kaimą ir į savo mirtį. Stovėdamas eilėje į lėktuvą taip ir galvojau – kaip nepaprastai lengvai dabar galėsiu mirti.

Viena vertus, gyvensiu vienas pats kaip pirštas: vienas lietuvis su 6-iais anglais (keista ta ranka). Maistas pats jau nebepasiruoš, o dar ir skalbiniai ant galvos kybos. Na jei būtų buvę tik tiek, tai bent būtų galima guostis, kad jei žmonės išgyveno tai praeitais metais, tai išgyvensiu ir aš. Kita vertus, be neplautų skalbinių (kurie, beje, vis dar kabo ant mano galvos) laukia ir virusiukas, o jau tokios patirties niekas dar nėra išgyvenęs. Dėl šios priežasties jaučiuosi kaip koks Odisėjas, kuriam teks klaidžioti po gyvenimo jūrą beieškant savo namų (viliuosi užtrukti perpus mažiau laiko negu jis).

Ši paralelė iš tiesų yra daug gilesnė negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Odisėjas per savo dešimt klajojimo metų prarado visus savo vyrus, o aš nusipirkau savo pirmąjį sukulentą, kuris jau kenčia nuo saulės trūkumo. Tikiuosi, neprarasiu visų savo augalų. Yra tokia idėja pavadinimu „herojaus kelionė“: herojus turi iškeliauti iš namų į nepažįstamą aplinką (dažniausiai tai būna požeminis/mirties pasaulis), joje jis susitinka su drakonu, t.y., iššūkiu. Tam, kad galėtų įveikti drakoną, herojus privalo mirti ir prisikelti, kitaip tariant, jis patiria vidinę ar/ir išorinę transformaciją. Įveikęs archetipinį drakoną herojus gauna jo saugomą lobį ir grįžta atgal į savo namus. Tik jau pasikeitęs ir priartėjęs prie didesnio gėrio. Galvokit apie Hobitą, Harį Poterį ar Matricą.

O nuo šiol ir apie mane: esu nepažįstamoje vietoje (tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai), mano drakonas turbūt yra ta didžiulė krūva skalbinių už manęs (ne valia pamesti ir atsakomybės mokytis, rūpinimosi savimi ir t.t.). Savo archetipiniame herojaus kely kol kas tiek ir esu nuėjęs. Tiesą sakant, be galo bijau tos mirties, kuri manęs dar laukia. Bijau tos nežinios, kas bus, kai prisikelsiu, ką gi aš prarasiu, o ką išsaugosiu.

Klausau lietuviškos muzikos, pasikabinau Lietuvos vėliavą kambaryje, žiūrėjau A. Tapino rinkimų (kuriuose balsavau) laidą. Ar tai reiškia, kad esu apsaugotas nuo Tėvynės mirties mano viduje? O gal tai tėra jauno, bet jau suaugusio žmogaus identiteto kaukė? Vakar gavau laišką iš UK imigracijos departamento, kad po poros metų galėsiu oficialiai vadintis ne lietuviu, o anglu. Įtariu, kad drakono liepsnos nežada greitu metu nustoti ir degins mane artimiausius metus. Į šiuos klausimus, ko gero, gebėsiu atsakyti tik tada, kai teks pasirinkti, su kokia šalimi sieju savo gyvenimą ir ateitį.

Lietuvis – anglas, kepta jautiena – „bomžpakis“, išsiskalbti rūbus – smirdėti. Tai tik maža dalis išbandymų mano Odisėjos kelionės pradžioje. Žinau, kad atskridau į savo mirtį (tikėkimės, tik perkeltine prasme) ir gal šis suvokimas mane išgelbės nuo Žiogo likimo. Tokioje situacijoje, kai drakonas tave kepina iš visų įmanomų pusių, nelieka daug pasirinkimų. Kovoji, bėgi arba sustingsti (Fight, Flight, or Freeze). Ir nors aš beprotiškai bijau, aš protiškai labai noriu.

"Now, here, you see, it takes all the running you can do, to keep in the same place.” Lewis Carroll