Projektas: būti žmogumi

Susigrūdę sėdime dviem eilėmis ir žiūrime vieni kitiems į akis. Akys pilnos baimės, nes nežinome ar grįšime, nežinome kur mus veža. Aiškus tik tas didžiulis spengimas ausyse. Laimei tai tebuvo žadintuvas, kuris mane pakėlė. Išjungiu jį, peržiūriu visas per naktį susikaupusias žinutes (kaip patogu, žadintuvas ir žinutės vienoje vietoje). Palengva nupėdinu į virtuvę, gamintis avižinės košės. Valgydamas ją žiūriu South Park’ą. Mokydamasis klausausi lofi hip hop radio - beats to relax/study. Vaikščioju su Joe Rogan’u. Kol pagaliau dienos pabaigos tyloje, užsidegęs savo pigias lemputes iš amazon’ės, suprantu, kad visą dieną trūko emocijos - mano sapnas buvo žmogiškesnis užu mano dieną...

Idėja šiai pupai gimė, kai vaikščiojau ne su Joe Rogan’u, o su Sizifu 55 ir klausiau jo podo (nevartotina, taisyti tinklalaidės) apie priežastis lipti iš lovos. Patirtų išgyvenimų iš šito valandos pokalbio sutalpinti čia nebandysiu - esu programuotojas, deja, ne poetas. Viena iš prakalbėtų temų - žmogaus racionalumas ir logika kaip priešprieša jo nuoširdumui ir emocijoms. Negaliu nesižavėti, kiek daug naudos žmogui atnešė jo proto šaltumas, jo nuožmus kritinis mąstymas, kuris dabar įskiepijamas greičiau nei pradedama mąstyti savarankiškai. Esu labai dėkingas B. Ruseliui už modernios logikos apibrėžimą. Be jo neturėčiau, ką studijuoti, o mano universitetas priklausytų tiktai paprasčiausiai “grupei”. Visgi, “šaltumas” ir “nuožmumas” semantiškai neigia žmogaus emocinį “šiltumą”. Tad keista, kad 250 milijonai paieškos rezultatų užklausai “emotional intelligence” sistemoje Google liudija, kad šis šiltumas niekur nedingsta. Suprantama, kad emocijos yra geras dalykas, todėl ir liūdna, kad viena (bent jau apie vieną žadu rašyti) emocija yra diskriminuojama.

Nuobodulys baigia išmirti, o su juo ir mūsų žmogiškumas. Neatsimenu kada paskutinį kartą mačiau vaiką poliklinikoje nuobodžiaujantį, o ne bukom akim žiūrintį į tapšnoklį. Nemanau, kad šie vaikai yra kada tėvams sėdėję ant galvos jausdami vieną gražiausių emocijų ir teigdami - “Neturiu kąąą veiktiii”. Tas keistas jausmas, kurį lydi sąlyginis refleksas pasiimti telefoną ir dar kartą perbėgti per tas pačias tris aplikacijas, aplanko vis dažniau. Nuo jo vis sunkiau pabėgti. Tačiau gražiausi momentai ir būna tie, kai nusprendžiu specialiai palikti telefoną kambary ir vaikščioti ne su Rogan’u ar Sizifu 55, o su savimi. Pasiklysti žiemos miškuose, ar šaltą vasaros rytą eiti pasitikti saulės mūvint tik kroksus. Kiek gražių dalykų gimė varomi nuobodybės variklio, tai pojūtis, kuris kasryt išjudina iš lovos, tai vėjas, kuris suka “gal galiu šitą darbą automatizuoti” malūną. Turbūt tai ir Prometėjo ugnis, kuri privertė žmones mąstyti, krutėti ir spręsti sudėtingas problemas.

Vienas iš būdų spręsti sudėtingas problemas yra dinaminis programavimas. Jo varikliukas yra užduoties suskaldymas į mažesnius gabalėlius ir atsakymo “statymas” ant tų gabalėlių. Jo pliusas tas, kad galbūt kiekviename žingsnyje priimtas gabalėlis nėra gražiausias, tačiau randama gražiausia mozaika iš visų galimų. Panašiai reikėtų žiūrėti ir į gyvenimo uždavinį. Esam vieni pirmųjų, kai nuobodulys nesirenka mūsų, todėl mums reikia pasirinkti jį patiems.

Šaltos logikos tiesmukas taikymas galbūt ir yra gražiausias kiekviename žingsnyje, kai pasirenkamas “logiškas” sprendimas paskaityti naujienas stovint eilėje, o ne “tuščiai” prastoviniuoti. Tačiau gyvenimo gražiausia mozaika gimsta žvelgiant į didesnį paveikslą, kai prisimenam pabūti mirtingi žmonės, kurie šiuo momentu tiesiog neturim ką veikti. Nuo tokių momentų nevalia bėgti, nes bėgam nuo savo žmogiškumo, o spengimas ausyse turbūt jau bus nebe žadintuvas, o tinitas nuo loginio triukšmo.

“Reason is the slave of passion”

- Hume