Veni, Vidi, Oblitus

Prisimenu kaip kažkada man pasakojo istoriją (o gal ir skaičiau ją, neprisimenu) tačiau jos detales jau seniai sugebėjau pamiršti. Turbūt šaltinio jau nesužinosiu kaip ir nesužinosim graikų mitų ar tautosakos autorių. Istorija (autorinės teisės, žinoma, ne mano) buvo panaši į šią: „Su politine jaunimo organizacija buvome išvykę porai dienų į stovyklą. Vienai popietės diskusijai pasikvietėme vieną iš tradicinių Seimo narių: trupučiuką prisidirbusį, korumpuotą ir įsivėlusį į neaiškios moralinės kilmės veiklas, bet vis dar Seimo narį. Vienas iš mūsų jo paklausė apie šviežiausią skandalą su žiniasklaida. Politikas, kiek patylėjęs, atsakė savu klausimu: Ar žinai, ką veikiau praeitą vasarą?. Visi tylėjome. Keista, tarp 20–ies pilietiškai aktyvių jaunuolių neatsirado nei vieno, kuris žinotų atsakymą. Praeitą vasarą slapstydamasis nuo teisėsaugos aš bėgau iš Lietuvos. Tai, kas vyksta dabar, visuomenė pamirš po gero mėnesio. Tai – kolektyvinė atmintis.“

Iš šito pusiau mito pusiau legendos galima padaryti keletą išvadų: apie žmonių valdžioje moralės stygių ar kaip Seimas, sudarytas iš atsitiktinių piliečių, būtų racionalesnis variantas už dabartinį, bet dabar ne apie tai. Aš noriu aptarti tą kolektyvinę atmintį, turbūt pagrindinį dalyką, kodėl atsimenu tą istoriją. Toji kolektyvinė atmintis – žinios ar informacija, kurias turi didelė žmonių grupė. Joje gyvena tokie nepaaiškinami dalykai kaip: septynios savaitės dienos, mūsų valstybinės šventės. Taip pat ir politikų aktualijos bei visos kitos tradicijos. Jei neliktų žmogaus, kuris prisimena, kas toji Vasario 16-oji, tai ši data staiga nebūtų saldesnė už vasario 15-ąją. Be abejo, tokia atmintis yra be galo svarbi (visgi evoliucija mums ją paliko). Bėdos iškyla, kai į kolektyvinę atmintį informacijos metam daugiau, nei ji gali jos apdoroti. Tokiu atveju pamirštam istorijos detales, išrenkam tuos pačius seimūnus. Tad iki beskonio vasario mums daug arčiau nei atrodo.

Prisimenu Stambulo konvencijos triukšmą, prisimenu kaip visi ir jų gyvūnai kalbėjo apie ją. Neprisimenu tiktai tokių detalių, kaip ji atsirado visuomenės akiraty ir kaip ji dingo iš jo. Neprisimenu, kad aš ar kažkas iš pažįstamų ją skaitytų. Prisimenu kaip gražiai visi rėkė: „Socialinė lytis – blogis“ ar „Smurtas prieš moteris – blogis“. Kaip teatrališkai nesiklausydami „ieškojom kompromiso“. Na radom kompromisą – atidėti svarstymą, o taip kompromisuojam jau nuo 2013–ųjų. Keista toji atmintis...

Klausimas „Kokia vakcina skiepijaisi?“ išties absurdiškas. Neprisimenu, kad aš ar kažkas iš pažįstamų tikrai suprastų, kuo viena skiriasi nuo kitos. Prisimenu, kokią stiprią nuomonę visi turime apie Sputnik‘ą. Keista toji atmintis...

*brūkšt* ir mielas šuniukas *brūkšt* ir juokingas meme‘as *brūkšt* ir aktualija apie politiką, bėgantį iš Lietuvos. Neprisimenu, kada man ar mano draugam tektų tai prisiminti. Keista toji Atmintis...

Atėjau, pamačiau, užmiršau – taip galėčiau apibūdinti savo amžininkus. Na, o kam neužmiršti, kai atsakymas slepiasi tik už vienos interneto paieškos. Kam prisiminti politiko iliadą, jei po mėnesio turėsim jau kitą naują odisėją? Kam mąstyti, kai nuomonė suformuota už tave – pasiimk ją. Belieka tik rėkti ją visiems, o tai vadinti įmantriais žodžiais kaip „socialinis diskursas“, deja, tas šauksmas nėra nei pernelyg socialinis, nei labai diskursas. Tik žmogaus, praradusio savo tapatybę, o su ja ir žibintą, šauksmas į absurdišką realybę, kuri moka tik tylėti.

Prisiminti, neverta užmiršti. Kur kablelį dėsi tu?

“If snow melts down to water, does it still remember being snow?” –Jennifer McMahon